Poezija: “ŠUNIŠKA ISTORIJA”

IMG_6791

Aš bedalis, benamis, šuva skeltanagis,

Klajojau po didelį miestą,

Ir rūškaną, tamsų ir šlykščiai vulgarų,

Banalų ir pilką, beprasmiškai piktą,

 

Po miestą gražiausią šviesiausią ir tyrą,

Ir giedrą, ir skaistų, žaismingą kaip vaikas,

Klajojau tom gatvėm, ieškojau namų,

Tik tokių, kuriems manęs reiktų… be skylėtų stogų,

 

Klajojau ieškojau, svajojau, skrajojau,

Kol vieną trobelę dailutę prijojau,

Jos sienos medinės, menu išpaišytos,

Ir stogas ne kiauras, net bokštas iškilęs,

 

Ir skamba iš jos gražiausia daina,

Ir melodija fleitos, dar nėkart negirdėta

Atrodė turėtų ten būt gera, jauku,

Galbūt net mylėti ir mylimas būti galėčiau

 

Mąsčiau sau naglai,

Gal priglaus, pamyluos, pamaitins, sušukuos,

Galbūt mano veislė čia įtiks,

Ir mane šie namai amžinai pasiliks

 

Taip belaukiant, bemąstant, svajojant ir tikint,

Bemylint svajonę ir viltį branginant,

Duris atidarė keisčiausia spalva,

Sakytum šviesi ir lyg perlas balta,

 

Bet tuo pat lyg juoda,

Tartum kipšas pikta,

Spalva ši patraukė mane kaip gelmė,

Kaip žemės bedugnė, juodoji skylė

 

Žadėjau jai būti meilus ir švelnus,

Žadėjau būt ištikimas, saugot namus,

Švelniai apkabino mane ta spalva,

Ir glostė, bučiavo ir tarė tada:

 

Tas geras poetas, o tas geras krušlys,

Tas būtų man ištikimas kolei žemė praris,

Ir kiek dar pasauly puikiausių šunų,

Kaipgi aš tave imsiu jei gal bus geresnių,

 

Žinai ką šunyti… Matai ten būda?

Tave aš pririšiu štai ta grandine stora,

Gausi ėsti ir gerti, matyti mane,

Gausi Tu net švelnumo, kai būsiu šalia,

 

Bet į namą įleisti Tavęs negaliu,

Nes geresnį dar šunį surasti tikiu,

Bet žinoki mieliausias, kad Tu turi viltį

Ir jei būsi kantrus, jei manęs nenuvilsi,

 

O tuo tarpu kiti šunys nuvils,

Tuomet ši trobelė Tave gal priims

Dar bandžiau gintis,

Žinau, kad yra už mane gražesnių,

 

Žavesnių ir sėkmingų labiau ir puikiausių krušlių,

Žinau, kad nebūsiu geriausias iš jų,

Bet žinau aš ir tai, kad aš visas Tavo esu

Ir amžinai būt galėčiau jei tik panorėtumei Tu.

 

Tatai ji išklausė šaltai,

Ir netarusi žodžio,

Grandinę storiausią pririšo tvirtai…

 

Kol grandinė storoji nėra nutraukta,

Šios istorijos pabaiga dar nėra pabaigta,

Ir žinau aš, kad gali dar daug kas nutikti,

Kad galiu aš pabost, kad galiu nepatikti,

 

Kad ji gali surasti sau kitą artistą,

Ir taip nutraukt grandines, kolei žemė pradingtų,

Nežinau tik tai vieno…

Kas turi nutikti, kad ji man pati sunkius pančius nuimtų…

 

O nuėmus šypsotųs ir tartų meiliai,

Užeik mano meile,

Tai Tavo naujieji namai…;]

2011 rugsėjis, Klaipėda

Autorius: Valdas Jencius

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s