Poezija: “MAIŠTAUJANTIS ŽMOGUS” [audio]

Galiu šiltai sėdėt namie,

Drybsoti lovoj, spoksot Tė Vė,

Apsvaigęs nuo tingėjimo nuodų,

Galiu net nebesusivokti kas aš pats esu,

 

Kodėl esu ir kam, dėl ko, už ką,

Ir kiek gi dar, o Dieve…

Kopiu į kalnus stačiom uolom,

Brendu per krūmus ir balas,

 

Nereik takelio man, nereik kėdės,

Nereikia eskalatoriaus dėžės,

Tenai iš kur aš atėjau nebuvo baldų,

Buvau aš nuogas, net be batų,

 

Žmogus šioj žemėj auga per vargus,

Mes turim per mažai dienų,

Kad leistume sau tarti: „Dar progų bus“

Ir taip tikrai, dar progų bus,

 

Ir ne viena, ne dvi…

Jų daug kaip ilgas mūs gyvenimas…

Tik jau tos progos bus ne tokios,

Jos bus kitokios, kitur, kitaip ir mes jau būsim nebe tie,

 

Vanduo nestovi upėje,

Jis bėga, teka, čiurlena ir keičias nuolatos,

Kaskart lyg ir taip pat,

Bet gaunasi jau nebe taip,

 

Vanduo nestovi upėje,

Nestovi vietoje ir laikas,

Kas buvo šiandien,

Jau niekad nebebus,

 

Ir visgi kam taip stengtis,

Ar verta nertis, iš kailio ir skubėt gyventi,

Ar verta mums kentėt, ir vargti, ir maištauti

Tik tai dėl to, kad tai kas buvo jau niekad nebebus,

 

Na nebebus vienaip, tai bus kitaip,

Bala nematė tos formos, bus kiti džiaugsmai,

Ir kam gi tie sunkumai, kam išbandymai,

Kam tas besaikis noras augti, o gal, apsaugok Viešpatie, netgi praaugti,

 

Ir plaukt prieš srovę,

Vengti stovinčio vandens,

Kas pasakys kam sunkų akmenį rident į statų kalną,

Kai darbo šio finalą Tu ir pats gerai žinai,

 

O ar žinai, kas bus tada, kai baigsis Žemė?

Kai nebebus Tavęs ir nebebus Manęs,

Kai niekas mūsų neprimins,

Mūsų daiktai, darbai, idėjos, viltys ir troškimai,

 

Jų nebebus.. Kas bus tada kada jau nieko nebebus?

O jei jau taip, tuomet sakyk,

Ar neabsurdiškas tas Tavo maišto kelias,

Kurį nuėjęs, tik tai to kelio kitą galą surandi,

 

Nėra tame gale nei aukso karvės, a nei veršio,

Nei stebuklingų rūmų, ar išganymo piemens,

Nėra tenai net švyturio,

To kur taip skaisčiai švietė tamsią naktį,

 

Tik tai prisiminimas, Tavo eito kelio,

Jo pačio jau nebėr..

Esi tik Tu ir tik to kelio kitas galas,

O tam gale viskas ir baigiasi.. Tame gale baigies ir Tu,

 

Ir visgi, kaip svaigina ir kaip gera,

Suvokiant kelio beprasmybę ir jo galą,

Nepaisyt nieko ir žingsniuoti tuo keliu,

Ir juoktis tiesiai į likimo šaltą veidą,

Sarkastišku, suvokiančiu, paties likimo juoku,

 

Bet kaipgi atlaikyti jo ledinį žvilgsnį

Iš kur gi tiek stiprybės semtis karui ir jėgų,

Ar gali ką toks menkas žemės vabalėlis

Priešpastatyti prieš visatos užmačius piktus?

 

Visą pasaulio tiesą slepia vienas žodis,

Tai meilė… meilės… meilei… meilę…

Tik linksniai jo skirtingi, bet tiesa viena,

Ir slypi ji tik meilėje karštoj visa,

 

Nes tiktai meilėje tikrasis suvokimas,

Aistra, tikėjimas, viltis… nusivylimas,

Tik meilėje vienintelė gyvenimo prasmė ir džiaugsmas,

Ir tik joje vienoj, karčiausias liūdesys ir skausmas,

 

Todėl maištauti prieš likimą gali tiktai mylintis žmogus,

Jis myli mintį, darbą, moterį, pasaulį ir paukščius,

Jis myli visumą ir tiesą,

O tiesa myli jį.

2011-07-10, Narvik, Norvegija

Autorius: Valdas Jencius

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s