Humanistinės urbanistikos kultūra [“Nemunas” 2017, sausis]

Mano miesto peizažas

4o9a5323-copyGimiau Sovietinėje Lietuvoje, kuri praėjus penkeriems mano gyvenimo metams pakeitė geopolitinę orientaciją. Senasis vokiečių miestas, kažkada buvusi laikinoji Prūsijos sostinė, tarpukariu administruota prancūzų, o vėliau ir lietuvių ir vėl tapo lietuviška. Formavausi vidutinių platumų jūrinio klimato zonoje, su vyraujančiais stipriais vakarų vėjais – uostamiestyje, kuriame paprastas žmogus dėl to paties uosto negalėjo prieiti prie kuršmarių, skalaujančių miesto krantus. Gyvenau mieste, kurį uostas maitino ekonomiškai ir dusino urbanistiškai. Šiandien atkovotas tik nedidelis lopas tos miesto gyvenimui taip gyvybiškai svarbios marių pakrantės. Užtat buvo Dangės upė, kurią kaip dera tikram miesto patriotui ir šiandien ir manau visuomet vadinsiu senuoju, o ne modifikuotu Danės vardu. Jei būčiau paprašytas nupiešti savo asmeninį Klaipėdos peizažą, pradėčiau nuo milžiniško žalio buferio, kuriuo jūra atskirta nuo miesto – pieščiau miško parką, su pasivaikščiojimo takais, fantastiniu pušynu, gaiva, minties švarumu ir ramybe. Tuomet užsimesčiau Kuršių Nerijos škicą, kuriame būtų keltas, Smiltynė, Juodkrantė, Nida, kopos. Būtų jame ir nuostabūs rekreaciniai dviračių takai ir marios, kuriomis beveik kas vakarą su draugu po darbo čiuožinėdavom vandens slidėmis ir jėgos aitvarai, ir burlaiviai, ir žvejų valtys, didžiuliai konteinerius gabenantys laivai, kranai, uosto triukšmas. Ir galiausiai nupieščiau senąjį Memelį, jo fachverkinius namus, keletą jugendo stiliaus stogų bei griežtai, tarsi romėnų kareivinės, suplanuotas senamiesčio gatveles, o antru sluoksniu, lyg rūką, jose tvyrančią bohemišką melancholiją bei keistą vienumos ir begalybės jausmą.

Kitas Baltijos uostas

111Norėdami geriau suvokti save turime pažinti kitus žmones, norėdami suprasti savo visuomenę ar miestą, privalome palikti tą visuomenę ir apsigyventi kitame mieste. Lyginamosios analizės principu išryškiname privalumus, pastebim trūkumus bei anksčiau nesuvoktas galimybes. Jau penktus metus gyvenu kito svarbaus Baltijos akvatorijos uosto pašonėje. Čia taip pat pučia vėjai ir demokratiškai reiškiasi kritikai, neleidžiantys užsimiršti ir atsipalaiduot. Kopenhagos miestas nėra urbanistinė utopija, tačiau gali pasiūlyti gausybę etaloninės urbanistikos pavyzdžių. Dviračių takai, visuomeninis transportas, gyvybingi miesto vandens telkiniai, viešosios erdvės, investicijos menui ir kultūrai, stiprios profesinės sąjungos, socialinės apsaugos sistema – suvokę kokią įtaką danų visuomenei daro šie veiksniai, kur kas geriau suprasime savuosius miestus ir visuomenę. Lietuvos miestai neturi Kopenhagos privalumų, tačiau turime žaliausią Europos sostinę, ko pavydėtų Paryžius ir Roma (jei būtumėt šuo tikrai nenorėtumėt gimti ten); kraštovaizdžių ir gamtos įvairovę, kurioje miškai, kalvos, lygumos ir laukai, ežerai, upės, marios, jūra ir net ilgiausia Europoje kopų grandinė, kuria žavėjosi Tomas Manas, o mūsų fotomenininkas Antanas Suktus padarė keletą istorinių kadrų, kuriuose Jean Paul Sartre’as bei Simone de Beauvoir; miestietišku gyvenimo būdu esame vakarų pasaulio pusėje ir nors būtų galima diskutuoti apie kultūrinį to laipsnį, tačiau pasirinkta evoliucijos kryptis yra aiški.

Humanistinės urbanistikos avangardas

img_2245Lietuva neatsietinai nuo viso pagal rinkos ekonomikos ir kapitalizmo dėsnius egzistuojančio pasaulio yra maža globalaus informacinio kaimo dalis, tad vyksta neišvengiamas niveliacijos ir panašėjimo procesas, paliečiantis visus miesto vyksmo sluoksnius – nuo antropologinio bei socialinio iki urbanistikos plačiąja termino prasme. Tradicinį šių laikų Europos ir Pasaulio miestą vienija šabloniškas, neracionalus, nerangus, konformistinis, dehumanizuotas miesto kūnas, padiktuotas menine prasme sterilizuotos pragmatistinės architektūros ir automobilizmo urbanistinės revoliucijos, atėmusios iš žmogaus, jo per amžius karaliautas socialumo ir bendrystės erdves. Tuo tarpu urbanistiškai sąmoningų, drąsių bei ryžtingų miestų stojančių į kokybinės kontrrevoliucijos avangardą yra mažuma, tačiau jų sukuriamų pavyzdžių privalumai yra pernelyg galingi ir akivaizdūs, kad dominuojanti sistema galėtų ilgai išlikti abejinga transformacijos būtinybei. Šiame kontekste svarbu teisingai susivokti. Tokie Europos miestai kaip Kopenhaga, Amsterdamas, Utrechtas, pastaruoju metu ir Barcelona demonstruojantys santūrios, humanistinės, dviračiams ir žmogui draugiškos urbanistikos paradigmas , kur kas geriau atitinka europietiškąją senosios graikų civilizacijos idėją, nei pavyzdžiui JAE, Japonijos, Kinijos kuriamos urbanistinės ir technologinės utopijos. Noriu tikėti, kad liko mažiau nei pusė amžiaus, iki įvyks globalus požiūrio lūžis, kurio pasekoje pasaulio, tame tarpe Lietuvos, miestai sukaupę kritinę masę visuomeninio sąmoningumo ir politinės valios išdrįs pasekti naujojo avangardo keliu – kurs geresnę urbanistiką visuomenei ir žmogui, nepamirštant planetos intereso.

Meno vieta urbanistikoje

img_06561961 metais lietuvių išeivijos menininkas Jurgis Mačiūnas suteikė pavadinimą ir koordinavo naujos meninės srovės pradžią. Judėjimas, pakrikštytas Fluxus vardu manifestavo simplifizuotą meną, kurį bet kur, bet kaip, naudodamas kokias tik sugalvoja priemones gali žaisti kiekvienas. Kitas pasaulinio garso “fluxistas”, kino menininkas Jonas Mekas yra sakęs “aš nekuriu kino, aš tiesiog filmuoju”. Tai buvo radikali ir bekompromisė įsitvirtinusio institucionalizuoto ir komercializuoto meno priešininkė, deklaruojanti miesto, visuomenės ir paskiro žmogaus gyvenimo įkultūrinimą, įmeninimą, įžaisminimą. Jurgio Mačiūno sukurtas SoHo rajonas Niujorke, taip pat Kopenhagoje hipių užvaldytas laisvasis Kristianijos miestas yra puikūs pavyzdžiai kaip įmeninamos miesto erdvės tampa galingais miestiečių ir turistų traukos centrais, beprotiškai pakeliančiais rajono vertę ir verslo interesą jame. Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje keltos idėjos išlieka aktualios šiandien. Sveikas ir pilnavertis miesto organizmas neįmanomas jei menas slėpsis muziejų ir galerijų salėse bei saugyklose. Menas gali ir turi integruotis į urbanistinio vyksmo procesą, tapti matomas, eiti į gatves, į miesto aikštes, vyraujančiam pilkam atspalviui suteikti platų vaivorykštės koloritą, suartinti, vienyti, kvestionuoti, pozicionuotis socialinio dialogo ašyje – tapti neatsiejamu miesto elementu. Menas turi pagrįsti save ir atiduoti savo duoklę visuomenei, visai kaip vienuolių pranciškonų ir bernardinų ordinai atiduoda savąją organizuodami ir įgyvendindami socialines programas, nors galėtų užsisklęsti šventovės vartais ir nesirūpinti niekuo tik parapijiečių sielovada. Ar ne sektinas pavyzdys menui, katalikų bažnyčiai ir net kariuomenei (taikos metais)?

Miesto poezija

img_2388Pirmą rimtesnį susidūrimą su menu pamenu dar mokykloje. Per atvirų durų dieną istorijos mokytoja skundėsi, jog Jencių vaikas jos pamokų metu piešia. Tada mano tėvai nuėjo pas dailės mokytoją ir išgirdo, kad ši nepasirašys įskaitos, nes visai nesirodau pamokoje, o jei pasirodau, užsiimu bet kuo, tik ne daile. Antrasis susidūrimas įvyko, kai sutikau žmoną… Tarp pirmo ir antro dar buvo poezija, tekstai, fotografija, kraštovaizdžio architektūra, urbanistika, pastaruoju metu vis dažniau tapyba. Atrodo neturinčios daug bendro, savarankiškos disciplinos, tačiau mano patyrimu, viskas susiję su viskuo taip visapusiškai ir tampriai, jog kartais gali pasimesti, kas yra kas. Urbanistika yra mokslas apie miestą; fotografuodamas miesto žmogų atspindžiu to žmogaus ir miesto realybę, bet ir kuriu metaforą, kurioje poezija bei jausmas. Poetas tarsi naras, neria giliai į žmogaus sielos dugną, suranda ir iškelia į paviršių visus tuos mūsų pasaulio artefaktus, kurie kasdien vis krinta ir krinta vandenin ir grimsta į jo dugną. Mes nuolatos jaučiam, kad ten kažkas yra, tačiau tik naras gali iškelti ir parodyti kas tai. Naro kūryba, tai koliažo menas, kuriame grupuojami jo surasti, tarpusavyje ne visuomet derantys, kontrastuojantys daiktai. Tokiu būdu refleksuojamos išdidintos ir paryškintos reikšmės bei prasmė. Graikišas žodis “poiesis” verčiamas kaip kūryba, kūrinys. Taigi ir urbanistinio planuotojo brėžiamos linijos neapsieina be poezijos. Poezijos, kurioje griežtos taisyklės bei tikslios formulės sąveikaudamos su giluminiu, nuoširdžiu, išgyventu, empatizuotu kūrėjo džiazu gimdo dievišką esamybę – urbanistinę, literatūrinę, muzikinę… Tik tokia kūryba tampa atliepianti ir artima, prie jos prisiriša ir tokią ją galimai pamilsta žmogus.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s