Lietuviško kino problema

Kas yra šiuolaikinis lietuviškas kinas?
Koks jisai?
Ar turi veidą?
Kurioje brandos stadijoje?
Ar jau atrado save?
Kaip sekasi ieškoti?
Ko ieško?
Ar pats žino? 
 
Ne reklamos, o geros rekomendacijos vedami su žmona peržiūrėjome geriausiu lietuvišku filmu pripažintą “Šventąjį”. Filmas apie krizę, o šis tekstas ne apie Šventąjį. Labiau apie lietuviško kino krizę, kaip nuolatinę būseną. Nesiimant giliau analizuoti kokybiškesnio kino išimčių, kuriomis laikyčiau Algimanto Puipos Dievų mišką su puikia Valentino Masalskio vaidyba, Ekskursantę, kurioje gausu rusų aktorių bei įtikinamas mergaitės personažas, Emilio Velyvio kūrybos fragmentus, su reikšmingais Vytauto Šapranausko ir užsienio aktorių pasirodymais (nors šio filmų stiliaus savitumas paremtas Rytų Europos per Rumuniškus akinius vaizdiniu Quentin Tarantino stiliumi), Arūno Matelio dokumentinę kūrybą išskirčiau kaip nacionalinio pasididžiavimo vertą reiškinį – šis tekstas ne apie išimtis ir ne vien apie atlikimo kokybę bei kūrybiškumą, tačiau taip pat apie dominuojančią lietuviško kino srovę ir tendencijas iš esmės, apie jo problematikos problemą, orumą ir savivertę siužetinėje linijoj. Apie trumpametražį kiną tik tiek, jog tai nors tikrai savarankiškas, aktualus, paveikus, įdomus ir net labai reikalingas žanras, visgi tėra mankšta pilnos vertės pilno metro kinui. Kadangi nesu ekspertas, todėl prašau šį tekstą laikyti subjektyvia kino mylėtojo nuomone, be jokios pretenzijos niekam. Šventąjį paminėjau tik todėl, kad būtent jis uždavė penktadienio vakaro temą prie vyno, srauniai tekančios Vilnelės ir prie Užupio kavinės, kurioje tą vakarą pasiutusiai linksmai trenkė gyva latviška muzika, trypė braliukai, o su jais menininkas ir miesto keistuolis su skrybėle ir mopsiuku, kurį kaip kūdikį jis kartais glaudžia prie širdies ir vadina širdele savo. Sakė, kad jam gerai, kad tas mopsas knarkia, nes žino tada, kad yra gyvas padarėlis šalia ir kad supranta jis viską ir kad galima su juo pasikalbėt.  
 
“Jokių priekaištų vaidybai. Pagaliau. Nebūdinga tas lietuviškam kinui.” Tai vieno draugo žodžiai apie geriausią šių metų filmą. O aš dar galvoju, kad vieno labai talentingo aktoriaus traukiamoji galia kartais ištraukia visą vežimą, net jei šis būtų pakrautas vien sunkiu kompostu ir nieko daugiau, tad komplimentas Mariui Repšiui. Tokio aktoriaus buvimas įgauna dar didesnę svarbą suvokiant lietuviškos kino aktorių rengimo mokyklos vakuumą, kurio pasekoje generuojamos vis naujos kartos filmų, kuriuose lietuvių aktorių įkūnijami personažai atrodo tarsi iš kitos planetos nuleisti kyborgai, darantys viską ką daro tikri žmonės, tačiau kitaip – jų kalba arba neutrali tarsi po emocinės sterelizacijos arba teatrališkai perspausta, jų judesius ir veiksmus varžo programinio kodo klaidos ir dirbtinė mechanika, skirianti nuo tikro žmogaus anatomijos ir psichikos. Aktorius yra filmo tešla ir jei ji nevykusi tuomet nė neverta kalbėti apie kitas būtinas kokybiško kino dedamąsias – scenarijų, problematiką, kino kalbos manierą bei menines raiškos formas, kurios reikšminga dalimi formuoja vienokį ar kitokį nacionalinio kino charakterį ir jo brandą. Ypač svarbu scenarijus, nes per jį sudėtingus dalykus galima kalbėti lengvai, o lengviems suteikti šiek tiek svorio, kai tuo tarpu lietuviško kino mokykla sunkias problemas apsunkina nepakeliamai, o lengva tematika paverčiama tokia besvore, kad sąmoningam žiūrovui tokį lengvumą pakelti tampa ne mažiau nepakeliamai sunku. 
 
Jeigu “Šventasis” laikytinas geresniu už tradicinį lietuvišką kiną tai todėl, kad atliktas geriau (jau nekalbant apie viešuosius ryšius, kurie šio filmo atveju pranoko patį filmą), tačiau kino kalbos manieroje ir tematikoje mažai naujo. Taigi, nors daug kas džiaugiasi, kad kūdikis prakalbo, tačiau dar reikės išmokti daugiau nei rišliai reikšti mintis. Mąstyti išmokti reikės. Ir surasti save. Ir suprast. Ir suvokt. Ir pamatyti, koksai platus tas pasaulio ir net vietinės kaimynystės kontekstas, kurio tik kruopelytę pajėgs atspindėti vienas filmas. Gal tada, sulaukus pilnametystės, su daugiau nuolankaus santūrumo ir daugiau kūrybinės laisvės bus galima kalbėti apie save sau patiems ir pasauliui brandžiai. Scena Užupio kavinės terasoje buvo gyvenimas – nuoširdus, įvairus, skirtingas – visoks, todėl ir tikras, kad pilnas kaip pilna spalvų paletė neišskiriant nė vienos ir jokiu būdu neužsiangažuojant pilkai, nei jokiai kitai vienatinei spalvai. Smulkiausiose detalėse gražiausios spalvos, o jų skirtybėse ne tik prieštaros, bet ir dermė bei esmė.
 
Brandus ir savitas lietuviškas kinas, kaip anei joks vertingas daiktas, nebus pastatytas ant intelektinio vangumo ir konformistinio pesimizmo pamatų. Pasaulyje populiarus vadinamo Nepatogaus kino žanras mėgstamas ir Lietuvoje, kino salėse rodoma daug puikių užsienio filmų, kurie atspindi ir kvestionuoja socialines ir kitokias problemas. Tai prasmingas ir labai reikalingas kinas, tačiau ar nėra taip, kad to nepatogaus kino genas šiek tiek gyvena ir tradicinio lietuviško kino kūne? Ir jeigu taip tai ar iš ilgesio to kažko, kas prasminga kūryboje tas nepatogumas ar tiesiog patogiau tokį kiną kurt? Kūrybiniu prasmingumu kine gali būti laikoma kai surandi ir ekranizuoji problematišką temą į kurią atkreipdamas žiūrovo dėmesį netiesiogiai skatini veikti, keisti, naikint neteisybę, o patogesne tokia kūryba gali pasirodyti todėl, kad dejavimo ir inkštimo garsai meistriškai užmaskuoja meniškumo trūkumą kine, kuriame temos prasmingumu pateisinamas kūrybinis vangumas. Asmeninės trauminės refleksijos, pesimistinės įžvalgos ir prognozės, apeliavimas į problemas ir blogybes tai temos, kurios prasmingos savaime, nes atkreipia dėmesį į blogį, kurį kviečiama pakeisti kažkuo geresniu. Labai svarbu kalbėti apie tai, tačiau jei ne iš kūrybinio vangumo tas kūrybinis nihilizmas ir dominuojantis pilkas atspalvis, tai kodėl tad taip maža meniškai vertingo to nepatogaus kino savybėmis įkrauto populiariojo lietuviško kino. Filmas kaip meno kūrinys įmanomas tik jei režisierius yra ne vien lyderis, vedlys, reguliuotojas, tačiau ir kuriantis menininkas. Ne tik aktualios ar socialiai prasmingos temos parinkimas ir scenarijus, tačiau žongliravimas skirtingomis meninėmis priemonėmis, vaizdais, vaidyba, varijavimas ir derinimas juodos su balta, geltona ir žalia, allegro su andante, Fellini’o klounų su Robert’o Benigni’o žmogumi, Jacques‘o Tati beprotiško miesto šurmulio su Karoliu Bučinskiu, Supermenu, Betmenu ir šokančiais baldais indiškame kine. Menui reikia kūrybos, o gero kino žiūrovui – meno. 
 
Architektas projektuodamas pastatą pasiremia ne vien profesinėmis žiniomis bei tikėjimu savo grynojo kūrybinio potencialo galia, tačiau tik apžvelgęs panašios pasaulinės ir vietinės architektūros pavyzdžius imasi architektūrinio džiazo savaip. Rašytojas nebus geru rašytoju jei nebus jis dar ir skaitytoju. Ir kinui reikalingos plačiai atvertos, smalsios akys, menininko kūrybingumas ir bent truputėli – gilus, nuoseklus ir atsakingas mokslininko požiūris. “Meno Avilio” restauruotose sovietinio laiko lietuviško kino juostose jautria menine kalba, poezija, lėtais, neskubančiais, bet užtikrintais kadrais, prasminga būties simbolika, metaforomis, idėjomis, reikšmingomis detalėmis, gamta ir lietuvišku kaimu, charakteringais, intelektualiais, sektino asmenybės pavyzdžio personažais sveika kūrybinė savivertė kalba apie humanizmą, žmogų, jo santykį su gyvenimu ir kitais žmonėmis. Šitam lietuvių kinui būdinga kažkas šiek tiek Tarkovskiško, o Tarkovskiui, kažkas iš Fellinio ir atvirkščiai. Visi kaip ir viskas pasaulyje buvo ir visada bus įtakose. Niekas neatsiranda iš niekur, tačiau netrukdo tai pasakyt, kad to meto lietuvių kinas turėjo savo veidą ir buvo tas veidas įdomus, savitas ir tikras. Tikriausiai ir šių laikų lietuvių kinas nėra beveidis, tik jo akys priblėsę, nežiba kaip ano. Jis apie žmones, kurie neturi ką [protingo] pasakyt, aktorių vaidyba patetiškai teatrališka ir tiesmuka, veikėjai nykūs, blankūs, neįdomūs (o jei įdomūs tai todėl, kad serga depresija), jų charakteriai be temperamento ir tiesiog nuobodūs, o problemos ir vaizdavimo būdas – banalus, primityvus, buitiškas hiperrealizmas. Jeigu bandoma integruoti meninę scena, dažnai išeina geriausiu atveju meniška scena, o dažniau neskoningas nuspangęs meniškumas tarsi svetimkūnis organiškai nederantis bendrame filmo naratyvo sraute. Gal meninių priemonių ir subtilumo susilpnėjimas kine paaiškintinas bendruoju šiuolaikinio meno nuosmukiu pasaulyje prasidėjusiu pokario metais ir besitęsiančių iki dabar? Gal lietuviškas kinas tiesiog per silpnas atsispirti vyraujančių bendrųjų pasaulinių tendencijų įtakai? Jonas Mekas savo “Laiškuose iš niekur” kritikuoja nuolatinį veržimąsi į priekį, nesigręžiojant, nestabtelint ir vis didinant greitį, tarsi tik tai būtų visuotinio progreso esmė. Galbūt atsigręžti atgal yra tas žingsnis, kurio žmonijai ir jos kuriamam menui, dabar reikia labiausiai. 
 
Geram filmui reikia didelės ir geros komandos, pasaulinio garso kino menininko, operatorių, žinomų užsienio aktorių, šiuolaikinės technikos, gigantiškų dekoracijų, masinių scenų ir žinoma talentingo rašytojo ranka parašyto scenarijaus ir dar daug ko. Tuo tarpu Lietuvai reikia naujų socialinių būstų, tiltų, kelių, geležinkelio ir metro linijų, moderniųjų technologijų pramonės, tarptautiniu bendradarbiavimu ir tyrimais paremto aukštojo mokslo, didelių algų, stipendijų, pašalpų, pensijų ir tada šalis bus civilizuota, o kinas pasaulinio lygio. Visi supranta ko reikia, kad būtų geriau arba siekiant paties geriausio. Suprantama ir tai, kad dideliem darbam ir projektam reikia laiko, resursų ir sprendžiančio organo sąžinės ir su ja susijusios valios. Tačiau ar tikrai net sąmoninga politinė mintis ir kūrybingas menas pinigo valioj? Ko vertas žmogus tuomet jei jis savarankiškai nė mąstyti ar kurti neįgalus. 
 
Labai įdomu, kai kartais ir kai kurių vyrų falas vadinamas gėda, kurią reikia paslėpti arba pridengt, o kai kuriais atvejais pasididžiavimu. Kartais tie pirmieji turi net erekcijos sutrikimų susijusių su žema seksualine saviverte. Sovietų Sąjungoje ir jos vakarinėse respublikose buvo būdinga idealizuoti Vakarus. Dabar Rytų Europa pati Vakaruose, tačiau idealizavimas niekur nedingo, tik sustiprėjo saviplaka. Britai, prancūzai, ispanai, kitos Vakarų šalys turi tokių problemų, kurios svetimos Lietuvai. Rytų Europa žinoma turi savų, kurių nėra Vakaruose, tačiau esminė takoskyra ne problemos ar jų skirtumai, o požiūris į save. Jie orūs, išdidūs, gal net kiek arogantiški, o Rytų Europa slepia savo gėdą po figos lapeliu ir droviai kikena. Su visa kūryba (įskaitant kiną), su politika, televizijos, radijo, interneto medijomis, su visu viešuoju gyvenimu – tarsi sadomazochistine rykšte, kuri viena bepajėgi pabudinti atbukintus dirgiklius ir sujaudinti užsiplakusią ir užplaktą visuomenę. Rytų Europa nėra iškastruota ir fiziškai viskas tvarkoje. Ji turi didelius didelius kiaušus (potencialą), tačiau posttrauminė psichologija dalykas rimtas ir kol tai, ką derėtų laikyti pasididžiavimu bus vadinama gėdos vardu, nusimesti nekalto skaistuolio aureolę ir iš naujo pradėti visavertį seksualinį gyvenimą gali būti labai sunku tiek toms valstybėms pasaulyje, tiek jų gyventojams savo pačių šalyse. Reikia labai gero psichoterapeuto, tačiau toks gali ir neatsirasti, todėl Rytų Europai gyvybiškai svarbu nieko nelaukiant pradėti gilintis į save pačiai, kelti psichologinius klausimus, gydytis ir kuo greičiau pasveikt. 
 
Danai neturi senų kulinarijos tradicijų, tačiau gal būtent tai juos išlaisvino nevaržomai, kūrybingai improvizuoti išrandant pasaulyje pripažintą modernią virtuvę. Gal šis skandinaviškas receptas tiktų ir lietuviško kino cepelininiam dekadansui – naujas, modernus lietuviškas kinas. Patiekalo ruoša, be abejonės, turėtų prasidėti nuo studentiškos ruošos virtuvės, o viena iš užduočių, tiems, dar neprarastiems kino studentams būtų – išjungti išankstinę nuomonę ir bet kokius požiūrius, atmerkti akis kitoniškumams bei kontrastams, atsiverti realybės įvairovei, kamera į rankas ir į gatvę, į skverus, prospektus, alėjas, kavines ir barus, parkus, į svečius, į mišką, kaimą, vieškelį, prie jūros, upės, tilto, po klevu – savo sąmone prisiliesti prie visumos pajautimo. Kai paskutinį kartą su žmona lankėmės Vilniaus senamiestyje girdėjom prancūzę telefonu pasakojančią, kad ji gyvenime nėra mačiusiu nieko labiau fantastiško ir kad čia nuostabu. Suprantama Šiaurės Korėjoje turistai įleidžiami tik į reprezentacines vietas, tačiau tas vietas turi ir Paryžius, Roma, Londonas ir didžiuojasi jomis, kalba, rodo, idealizuoja, nes tai kultūra ir jėga su milžinišku kūrybiniu ir kultūriniu šalies potencialu. Net jei sudaro vos 1 procentą šalies ploto ar gyventojų skaičiaus dalies, tas 1 procentas ir yra pasididžiavimas arba slepiama gėda. Nuo to didele dalimi priklauso likusių 99 procentų kūno dalies psichinė ir fizinė sveikata bei stovis, o ir tuose 99 yra visko ir kiek grožio, minties ir stipriausių jausmų toje įvairovėje ir jos sąveikose. 
 
Kontrasto principas fotografijoje naudojamas sustiprinti įspūdžiui. Jei nufotografuosime vieną bėdžių, tai bus tik bėdžius ir nieko daugiau, jei atvaizduosime du, tai jie bus du, galime atvaizduoti juos tris, keturis ar kiek nori, tačiau jei šalia bėdžiaus nebus jo priešybės, pavyzdžiui ko nors labai sėkmingo, žavingo ir šaunaus, tai bus tik blankus, nuobodus bėdžius, su savo nuobodžiomis, niekam neįdomiomis ir nieko nejaudinančiomis problemomis. Tikras kinas nei joks geras menas nėra išbreinstorminto negatyvo aritmetinė suma. Šaunus ponas bendrame kadre su bėdžiumi, optimizmo šviesa apšviečia pesimistišką bėdžiaus būvį ir ji tampa ne tik matoma, tačiau akivaizdi. Panaudojus optimistinės pozityvo įvairovės fragmentą ištransliuojama net stipresnė problemos žinutė, tačiau šioje vietoje svarbu nepasimauti ant pagundos kontrasto perteikimui kaip juoda-balta, kur vienas abejingas antro nelaimei – kūrybine prasme tai sekli, siaura ir labai primityvi priemonė. Kodėl kalbant apie miegamųjų rajonų socialinę krizę kontrastui, be slepiamos ironijos, neparodžius labai gražios Katedros aikštės, o vaizduojant buką kaimo diskoteką su bukais rytų europiečiais tame pačiame filme neparodyti sektino pavyzdžio, išsilavinusio, normalaus jaunimo, protingo inžinieriaus, sumanaus verslininko, sveiko mentaliteto miestiečio, kultūringos šventės tame gražiame mieste, Vilniaus multikultūriškumo ir įvairovės nebrukant vienos spalvos skatinančios gelbėtis iš neva skęstančio laivo. Praėjusią savaitę teko matyti kaip du treninguoti tradiciniai rytų europiečiai keikdamiesi lingavo pro Klaipėdos muzikinį teatrą, iš kurio lauko garsiakalbių akompanavo Strauss’o valso melodija. Neužtildykim to valso kine, kai tiedu eis pro šalį. Gali juk ir komedija būti nepatogaus kino žanras. Galima juk ir žaismingai ir net saviironiškai kalbėti apie save ir tai ne silpno, o stipraus bruožas, nes tik labai geri sugeba pakilti aukščiau savojo ego. Kalbėkim apie kūrybinį potencialą. Rodykim savo šalies falą. Didžiuokimės juo. Daugiau atvirų scenų. Lietuva visokia, tame tarpe ji ir nuostabi, kaip ir Rytų Europa, pasaulis kupinas įvairovės ir galima apie viską kalbėti labai kūrybingai, originaliai ir įdomiai.
 
2017-10-25,
Vilnius
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s