“Kasdienės paklydusios mintys”

picasso

2014-04-17

Nesu ambicingas dėl kitų,

Tik dėl savęs,

Darau tai ne dėl kažkieno požiūrio,

Tik dėl tikro savo poreikio,

Net meilė, dėl savęs,

Net kai, iš tikro, myliu kitą,

Ir netgi, jeigu ten manęs nebėr,

Išgaravau, nes pats norėjau šitaip.

2014-04-10

Kai myli ką nors,

Svarbi tau tik to žmogaus laimė,

Ne įsitikinimai,

Kad ir kokie nekokie jie būtų.

2014-01-25
Moters kūnas – kaip Šventovė,
Į kurią moteris turi tiek teisės,
Kiek kunigas į savąją..
Saugoti,
Ir puoselėt..
Ir nė gramo daugiau.

2014-01-24
Žmogus gyvenime gali jaustis saugus ir ramus,
Nes bet kada gali atsiremti į mirtį..

2013-11-18
Žmogų pastatyti sunkiau nei namą.

2013-11-17
Tik dėl Tavo širdies kietumo mano širdis jautri ir karšta… 
Tik dėl jos regiu pasaulį kitaip… 
Tik dėl jos gimsta poezija.

RŪPESTIS (2013-11-16)

Man rūpi,
Kad jai rūpi,
Kol dar rūpi,
O kai neberūpės jai,
Arba nebebus, kam rūpėjo,
Tai neberūpės ir man,
Tas kito rūpestis,
Kurio neliko.
Tai kas man rūpi?
Žmogus?
Ar jo rūpestis?
O gal tik pats sau ir terūpiu..
Ir nieko daugiau.

NESPJAUSIU. NEVERTA. (2013-11-15)

Spjausiu į save patį vildamasis, kad mano spjūvis bus akibrokštas abejingai veidmainių visuomenei, kuri toleruoja elgetą, valkatą, parsiduodančią moterį, nuskriaustą vaiką.

Spjausiu į save ir slapta naiviai svajosiu, kad mano spjūvis – tai spjūvis į visuomenę, kuri užmerkia akis prieš jos “tobulybei” nepatogią tiesą, visuomenę kuri gėdijasi savo pačios pūliniais, sopuliais ir lavondėmėmis išvagoto snukio, slepiamo po klampiu špakliaus sluoksniu.

Spjausiu į save ir įsivaizduosiu, kad spjaunu į masę, nusisukančią nuo veidrodžio neišlaikius savo klaikaus žvilgsnio.

Spjausiu į save… Ir nuo to niekas nepasikeis. Nes niekam nerūpi niekas, todėl akibrokštas neįmanomas. Nespjausiu.

MEILĖ – AMŽINA, NEIŠTIKIMA KEKŠĖ.. (2013-04-15)

Aš piktas ant meilės dėl jos efimeriškumo. Dėl to, kad toks didingas jausmas yra toks niekšiškas drįsdamas būti laikinas. Ji per daug didinga laikinumui, kad galima būtų tai pateisinti. Šypsausi su panieka šitai geidulių emocijos išraiškai vardu meilė.. Meile, Tu esi kekšė! Tau nesvarbu ką mylėti.. svarbu mylėti.. Tai Tavo duona..

Tu sakai myli mane.. Negali galvoti apie nieką tik apie mane.. Tu manęs nematysi ilgai.. Per tą ilgai pamirši mus rišusį ryšį.. Tave gundys nauji geiduliai.. Tavo mintis užvaldys nauji žmonės.. Sakai myli mane visa širdimi.. Tai pasikeis. Tu pamirši mane.

Tas jausmas.. Didingas kaip visata.. Jis išdavikas.. Jis laikinas.. Bet laikinas tik tam, kurio nebematai..

Tačiau jis amžinas.. Jis visuomet yra.. Tavyje visuomet yra meilė… Tik klausimas ką Tu myli… Aš pykstu, kad Tavo meilė amžina ne man.. Ir ne jam.. Ir ne jai.. Visiem.. Ir pačiai sau.. Suknista egoistė.. Ji visiškai tokia kaip mes. Nė gramu ne geresnė. Ir, visgi, ji visuomet yra, kol esame mes.. Ir visuomet mes mylim.. O kada neturim ką mylėt, tuomet mūsų širdis liepsnoja meile savyje… Meilė dega viduje, liepsnoja ir drąsko mūsų kūnus negalėdama ištrūkti… Bet ji yra. Tik kartais dalinamės, kartais kenčiam. O kartais.. kartais.. kai jau tikrai striuka.. Tuomet einame į parką lesinti balandžių.. Kad tik atsikratyti to prakeikto sielas drąskančio jausmo..

MEILĖ – KAIP SPERMA (2013-04-14)

Ji visuomet mumyse, bet malonumą jaučiame tik tuomet, kai ją išliejame, kuomet ejakuliuoja mūsų dieviška energija. O kai uždaryta ir negali ištrūkti, tuomet prasideda uždegimas ir dangiški sopuliai – širdies arba sėklidžių, nelygu apie ką kalbame..

PAMIRŠAU AR TU DAR GYVAS.. (2013-04-14)

Šįryt, tik pabudęs, apie penketą sekundžių, ėjau iš proto negalėdamas susivokti – gyva mano močiutė ar jau mirus.  Neapsakomai keistas išgyvenimas ieškant tokio akivaizdumo, kurio jau vien paieška atrodytų amorali prieš save pačią. Ir koks gilus išgyvenimas, jaudulys ir nusivylimo jausmas susivokus, jog žmogaus nebėra – tarsi iš naujo išgyventum žinią apie artimo netektį. Tą pat akimirką išgyveni ir kitą jausmą – suglumimą, jog teko drąskyti smegenis mėginant prisiminti tai, kas turėtų būti į sąmonę įrėžta taip, jog net mintis negalėtų kilti, kad galėtų prireikti prisiminti yra tai ar jau nebe. Moralinė atsakomybė prieš mirusius.. Kokie ilgi tie moralės čiuptuvai.. Net mirusiųjų pasaulį siekia ir man žemės vabalui iš aukštybių gėdos jausmą siunčia.

O galbūt visiškai natūralu ir žmogiška užmiršti tai, ko jau nebėr ir niekad nebebus? O gal ir ta mūsų moralinė atsakomybė prieš mirusiuosius – tik blefas, veidmainystė prieš kitus ir save pačius?  Kamiu pasakojo istoriją apie tai, kaip dukra nusižudžiusi tam, jog pamokytų jai nusikaltusį tėvą, nė velnio nepasiekė savo tikslo – priešingai – baigėsi tėvo gedulas ir jis užmiršo – moralinė atsakomybė mirė kartu su žmogumi. Tai, gal, tuomet visas žmonių susigyventas moralės pasaulis tik viena didelė veidmainystė. Esame geri tam, kad mums tai naudinga, arba tam, kad nebūtų žalinga, nes juk kol žmogus gyvas jis turi įtakos mūsų gerovei, o kai jo nebelieka, nebelieka ir tos įtakos. Moralė, tai kultūros, o kultūra proto produktas. Dostojevskis kalbėjo, kad protas – netikrumo, veidmainystės ir blogio įrankis, ir tik širdis pagimdo tikrą dorą jausmą. Apie tai kitą kartą, nes tai jau kiti, be galo platūs toliai..;]

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s